Velykų VI sekmadienis sutampa su Motinos diena. Šio sekmadienio Evangelijoje gražiausiu būdu suskamba Jėzaus žodžiai apie meilę, kuri yra kiekvieno žmogaus gyvenimo laimės ir prasmės pagrindas. Tikros meilės ženklas yra troškimas gyventi Dievu, vadovaujantis Jo įsakymais. Dievo ir Motinos meilė lengvai atskiriama nuo kitų meilės pasireiškimo požymių ir rūšių. Tai besąlygiška, viską atleidžianti, nesavanaudiška, besiaukojanti artimui meilė. Ji yra tikriausias Dievo artumo ženklas mumyse.
Kartą dr. Albertas Šveiceris (1887–1965), vokiečių-prancūzų teologas, muzikologas, vargonininkas, gydytojas, misionierius, filosofas, Nobelio taikos premijos laureatas (1952), būdamas 85 m. buvo aplankytas draugų savo įsteigtoje Lambarenės miesto ligoninėje (Gabono respublika Afrikoje). Vidudienio metu, kai saulė negailestingai, tiesiog žudančiai viską lenkia prie žemės, jie visi trumpam išėjo pasivaikščioti. Staiga, išvydęs tolumoje einančią moterį su didele našta ant pečių, didis humanitaras paliko draugų būrelį ir nuskubėjo į pagalbą moteriai. Sugrįžęs atgal sulaukė teisėtų priekaištų, kad tokiame amžiuje nevalia, esant didžiulei saulės kaitrai, imti tokias naštas ant savo pečių. Į tai didis humanitaras atsakė draugams: „Iš tiesų, niekam nevalia tokiu metu nešti bet kokias naštas.“
Dr. Alberto Šveicerio pasaulis susidėjo ne vien tik iš žodžių, bet ir darbų, o pagrindas jo darbams ir veiklai buvo Jėzaus meilės įsakymas: „Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau“ (Jn 15, 12).
O jeigu šis Įsakymas taptų kiekvieno Dievą išpažįstančio ir mylinčio gyvenimo pagrindu?! Pabandykime įsivaizduoti, koks būtų šiandienos pasaulis!..
Kun. Egidijus ARNAŠIUS
